15 kg!

Šį kartą norėčiau pakalbėti apie graikus. Kas tai per žmonės, kaip su jais bendrauti, ką sakyti, ko nesakyti. Iš tikrųjų, rašau tai su tokiu viesulu viduje, kadangi mano karštakošiškumas čia žudo mane :). Ne taip tiesiogiai, bet kai esi įpratęs, jog norint kažką gauti turi padaryti “tai” ir “tai”, nueiti “ten” ir “šian”, čia neveikia. O kai susiduria keli karštakošiai, būna kosmosas :).

Pradėkime nuo to, kad graikai - labai stipri tauta. Iš jos mes peremėme labai daug, žinome daug istorinių asmenybių, apie kurias buvo sukurtas ne vienas filmas ar legenda. Aleksandras Makedonietis, užkariavęs didžiają dalį azijos, pasižymėjęs savo neeiliniais taktiniais sugebėjimais,  Karalius Leonidas, kuris aršiai gynėsi nuo persų Termopiluose (čia galit prisiminti filmą “300″) ir taip toliau ir panašiai.

Žodžiu kariauti jie tikrai moka. Galime ir dabar pamatyti per žinias, kaip priešinasi visokiems “algų karpymams”. O kaip dėl…Prekiauti? Vesti derybas? Komunikuoti? …

Apie tai ir noriu pakalbėti. Taip, kaip pas ispanus viskas “manjana”, čia viskas “siga siga”. T.y. lėtai lėtai. Žmonės verčiau išspaus alyvuogių aliejų, padarys juodžiausią darbą ir parduos viską už centus ispanams bei italams. Tie, šiek tiek gudresni, sutvarko reikiamus dokumentus ir eksportuoja mums kaip savo produktą. O kam graikui dar kažką daryti, jeigu ir taip pinigus gauni? Juk ir taip gerai…

Kitas pavyzdys. Stovi trys vyrai supermarkete, taip susigrūdę. T.y., kad reikia eit labai aplinkui, arba paprašyt, kad praeitų. Tai jeigu pasakysi “atsiprašau” ir parodysi gestą “gal praeik?” - susirauks ir bambės.

Jeigu važiuoji siaura gatvele mašina, išvažiuoja priešpriešais automobilis, sustoja, užblokuoja tau kelią ir išeina pasisveikinti su šalia stovinčios mašinos vairuotoju. Tau jis parodo šypsena, mosteli ranka, tipo “luktek”. Ar jūs įsivaizduojat kas būtų jeigu mes taip darytume savo gatvėse?:) Apie vairavimo ypatumus bu s trečia tikros Kretos dalis. Man belieka suraukti kaktą ir palaukti ~40 sekundžiu kol bičiuliai paplekšnos vienas kitam per petį.

Kita konkreti situacija (vardus padarysiu lietuviškus, maža kas :). Kalba graikas Petras ir Artūras). Vyrukai važiuoja užvesti automobilio, kurio akumuliatorius nusėdo. Tada tą automobilį reikia nuvežti į servisą, pakeisti akumuliatorių nauju ir viskas.

Atvažiuojam prie sugedusio automobilio

A: Petrai, užveskime nuo mano mašinos. Bus greičiau

P: Ne, palaukiam mechnikų, čia jų darbas.

Praeina kelios minutės, atvažiuoja mechanikai, užveda. Važiuojam į automobilių servisą, ten eilė didžiausia. Matau stovi “mūsų akumuliatorius”. Laukia kol pakeisim.

A: Petrai, mes ir taip užsilaikėm, einam patys pakeisim. Nuimti ir uždėti tik.

P: Tu ką?? Čia gi jų darbas. Palauk, neskubėk niekur.

Suprantat, ką turiu omeny? Jeigu yra galimybė, graikas permes savo darbą ar atsakomybė kažkam kitam. Jeigu yra problema - visi rėks, lakstys, bet nespręs.

Situacija: atvažiuoja autobusas prie viešbučio. Ten priparkuotas vienas automobilis taip, kad apsisukti nepavyks. Reikia išvažiuoti tik galu. O važiuojame link oro uosto, t.y. kiekviena minutė svarbi. Vairuotojas išbėga ir pradeda rėkauti. Ateina administracija, jau dviese rėkia, galiausiai susirenka visi vadovai, visi kažkur kažkam skambina ir rėkia. Maždaug 15 žmonių. Turistams ir man jau isteriškas juokas prasidėjo. Vietoje to, kad visi draugiškai susitaikytų su iššūkiu, ir ieškotų jo sprendimo, jie mosikavo rankomis ir liežuviu. Rezultate vis tiek keliese stovėjo autobuso gale ir žiūrėjo, kad jis atsargiai išvažiuotų, padėadmi vairuotojui. Nors…juk iškarto galima buvo tai suprasti, įvertinti ir padaryti.

Taigi, norint derėtis su graikais ir kuo greičiau gauti tai, kas tau būtina, jokiais būdais negalima jo skubinti. Net užuominos neparodyti. Jeigu tau tikrai tikrai reikia, pasakyk, kad galbūt tu elgiesi nekorektiškai, bet tu esi priverstas, nes…Kitaip sakant privalai kurti istorija arba meluoti. Tada jo savimeilė pasidžiaugia ir jis “randa tau laisvo laiko minutę tau”.

Verslą čia daro kaukaziečiai ir rusai. Graikai dirba jiems ir sako, kaip blogai, mažos algos ir t.t. Patys nieko nedaro.

Tikras vyras - kietas vyras. Jis neskaitys knygų, nekeliaus, nesidomės kas yra už jo salos ribų. Jis pasilaižys savo banguotus plaukus, užsidės akinius nuo saulės ir sės ant motorolerio…

Koks jo hobis? Jo nėra. O kam jis?

Tos panelės, kurios svaigsta dėl petiečių, labai greitai jais nusivilia. Kalbu apie konkrečius pavyzdžius (europietės), su kuriais susidūriau čia.

Jeigu tiesiai panelei pasakai: “Klausyk, nuobodus vakaras, einam prie jūros, įkalsim vyno taurę, pažiūrėsim į saulėlydį..”. Ji pagalvos, kad siūlai permiegoti. Reikia sakyti “Einam kavos prie jūros”. Tada vis tiek gersi vyną, o ne kavą ir viskas bus normalu. Na šitą jau perpratau.

Maniau, kad pats esu didelis verksnys, tačiau čia yra dar didesnių berniukų, kurie gali būti greitai užgauti. Vairuotojas, kuris tikrai neatrodo jauniau nei 42 metų, turi dvi dukras po -niolika metų. Sakau, o…tai kiek tau? 42 ? O jam pasirodo 34. Nusisuka, nesišneka. Užgautas :))).

Graži panelė. Tamsūs plaukai, juodos akys, lengvutė suknelė, prie jos priderintas makiažas. Pasaka. Bendraujam, vakarieniaujam, gurkšnojam ir…Ji neužsičiaupia. Tauškalytė tokia :). Sakau, žinai, tu kai tiek daug kalbi, tavo plaukai pradeda šviesėti. Juodas humoras, galbūt ne kiekviena Lietuvoje tokį priimtų, bet mano aplinkoje - priimtų :). Taigi…dar ~25 minutes turėjau aiškinti gražuolei, kad tai tikrai nebuvo įžeidimas, kodėl taip pasakiau ir t.t. ir pan. Juodo humora čia nėra, išskyrus tai, jeigu vyrukai vienas kitą vadiną “malakomis”. Subingvalvis, arba asilas čia būtų. Na, “kietekai” taip šneka :).

Brangieji,

Perskaičius, visą tai atrodo labai šališka. Pabandysiu kompensuoti. Graikai - tikrai svetingi žmonės. Visada pamaitins, priims, pagirdys. Jeigu tau kažkas nutiko - jis visada tau padės. Nesvarbu kaip. Pasiklydai mieste ir sustojai paklausti kur nuvažiuoti ten ir ten? Jis numeta cigaretę, sėda ant motorolerio ir sako “Follow me”. Tokių situacijų būna labai daug.

Tik tas “pietiškumas”, kurio neištaisyt, o to daryti net ir nebandau, atrodo labai neįpratai. Mano akimis galima viską padaryti paprasčiau. Jų akimis - galima tai daryti dar parpasčiau. Aš čia gyvenu, esu svečiuose, turėčiau taikytis prie jų būdo. Prisitaikysiu, bet reikia daugiau laiko :).

Tokia ta tikroji graikija…

Atvažiuoti čia ir gulėti paplūdimyje…Švelniai tariant tai vadinčiau nusikaltimu. Na nebent praleidot mokyklą, skaitydami ar klausydami mitus apie Minotauro labirintą nejausdavot jokio susidomėjimo…

Vakar turėjau šiek tiek laisvesnę dieną. T.y. tik vakare buvau užsiėmęs, o nuo ryto iki kažkur 18 val. laisvas. Nusprendžiau išnaudoti tą laiką ir pasivaikščioti po Heraklioną.  Noriu šviežiais įspūdžiais pasidalinti su jumis. Jeigu būsite čia, Heraklione, turėkite omeny, kad tiesiog negalite praleisti kai kurių dalykų.

Heraklionas - neoficiali Kretos sostinė. Jame maždaug 130 tūkst. gyventojų. Mieste persipina trijų epochų architektūrinis paveldas: venecijos, turkų, graikų. Vienas svarbiausių čia esančių muziejų - tai Herakliono archeologinis muziejus. Jame galite pamatyti dirbinius, žmonių, gyvenusių čia 3500 m. pr. m. e.

Atvažiavęs čia, kaip ir daugelis - ne itin skyriau tam dėmesio. Atrodo perskaičiau keletą knygučių ir viską žinau. Toli gražu…Šiandien jutau, kad turistams visai kitaip pasakoju apie šią vietą.  

Taigi, viskas, kas buvo rasta kasinėjant Knoso rūmus, buvo atvežta į šį muziejų. Patys tikriausi originalai daiktų, kurių mokslininkai negali išaiškinti dar ir šiandien. Netgi freskos, kurias matote Knoso rūmuose yra netikros, tikrosios pervežtos čia.

Knoso rūmų maketas, pagamintas ~3500 tūkst. m. pr. e.

Atėjus į muziejų tikėjausi pamatyti kažką…Panašiai kaip mūsų Nacionaliniame. Dideles, aukštas sienas, lubas, ir pan. O čia - paprasčiausia salė, neperkrauta, su kondicienieriais ir keliais “smulkiais” dirbinėliais :).

Pradėjau žiūrėti į vieną eksponatą, kitą…Galvoju “Nu jo, auksarankiai”. Bet kai pamačiau datą, kada tas dirbinys pagamintas - išsižiojau. 3500 m. pr. m. e. (t.y. dar gerokai prieš Egipto piramides). Dabar ne kiekvienas su metalu dirbantis meistras gali “išlieti” ar “išdrožti”, nežinau kaip teisingai parinkti žodį, moters figūrą, kurią mačiau čia. Ir tai dar ne viskas. Kuo toliau - tuo gražiau.

Šita žmogaus statulėlė išdrožta iš medžio. Kruopščiai kruopščiai...

Šiame muziejuje yra Festo diskas. Tai iki šiol neįmenama mįslė viso pasaulio mokslininkams. Užsižiūrėjau į jį ir akimirkai “išėjau” į fantastinius filmus. Kad tuoj čia mane įtrauks kokia oro srovė į kitą išmatavimą :).

Gyvačių deivė, Buliaus galva, įvairios skulptūrėlės, freskos, statulos, sulyg žmogaus ūgiu ir t.t. ir pan. Pasijautau pakylėtas išėjęs iš ten. Vienu žingsneliu arčiau neatmenamų laikų, civilizacijos, kurį davė pradą Europos civilizacijai ir kultūrai. Įsisvaigau :).

Paskui prasiėjau visomis įmanomomis turistinėmis gatvelėmis, kur susipina minėtų kultūrų architetktūra. Turkiška mečetė, Venecijos ložiją - kurioje dabar Herakliono savivaldybė ir pan. Likusias nuotraukas galite peržiūrėti galerijoje, po įrašu.

Prie uosto yra žuvies prekystalis. Žuvį parduoda jauni bičai, angliškai visai nekalbantys, bet tokie “iš ėsmės krūtiakai”. Paprašiau nufotografuoti padarus. Nežinau kaip juos pavadinti, bet tinkamesnio žodžio, patikėkit, neradau. Jie šeriuoti, kaip zomšas. Pusiau vėžys, pusiau…velniai žino kas. Laikiau rankose, bet šiurpas bėga. Vieno kaina - 40 Eu. Akiplėšiška? Nežinau

Pasivaikščiojau prie jūros. Sutikau gal 13 metų žveją, kurio vardo jau nebeatsimenu. Labai sunkiai ištariamas. Meškerė ir žvejybos būdas - elementarus. Penki - šeši kabliukai, užvynioti bet kaip ant gabalo batono, išsuka ir meta į vandenį. Anksčiau ar vėliau žuvytė užkibs.

Ką gi, paskui prasiėjau kelis kilometrus pėsčiom pajūriu, kol radau vietą be žmonių, tik su vėjo nublokštais virš bangų. Išsimaudės prigulau ir…užmigau. 

Gražaus savaitgalio, brangieji :). Padauginkit kultūringai. Kaip mano dėdė sako “Хвост пистолетом!!!”

Šiandien atvykęs į oro uostą nusijuokiau savo kolegėms, “Vasso, today is 19th day when I’m in Crete!”. Vasso kieta moteris, nusijuokė ir paklausė “Juk jaučiuosi kaip namie?”. Iš tikrųjų po trijų dienų jutausi taip, lyg būčiau čia kelis mėnesius.

Galvoje labai daug minčių. Mąstau nuo ko pradėti, ar galbūt ką akcentuoti? Ar kalbėti apie darbą, ar apie Graikiją? Apie miego trūkumą ar apie savęs motyvaciją ir šypseną veide? Norą įšokti į jūrą, ar užmigti pajūryje? Mintys sukasi pačios įvairiausios. Apie galimybes, norus, bet svarbiausia - galimybes.

Supratau, kad nėra nieko neįmanoma. Viskas ko mes norime galime gauti. Kaip tik neseniai kalbėjau su draugu, kuris sudalyvavo ir pabaigė Ironman varžybas. Ir kaip supratau, tapti kitokiu yra nė vieno mano svajonė.

Vieną dieną likau už kokio gero šimto kilometrų nuo miesto, į kurį reikia grįžti. Nuvežiau turistus, išleidau, o paskui - sėdu į visuomeninį transportą ir važiuoju. Tai buvo vidurdienis, “ant saulės” buvo ne mažiau 35C šilumos. Jokio vėjo. Tamsios kelnės, geltoni marškiniai ir tašė su popieriais. Jutausi sumautai. T.y. pykau, kad reikia laukti dar valandą autobuso ir dar pusantros-dvi važiuoti atgal. Pasirinkimų buvo daug, tačiau šitas - racionaliausias. Įsikišau ausines ir užsimaniau išgirsti Robbie Williams dainą “Feel”. Ir per priedainį supykau ant savęs. Kad darau problemą iš nieko. Prisiminiau save, kai buvo Lietuvoj ir dvi savaitės negalėjau normaliai valgyti ir miegoti, kol mano vadovė nepaskambino ir nepradžiugino manęs. Užtvirtino, kitaip sakant. Ir palaikė, ir patarė, ir padėjo…Tada klausiu “Blyn, esi čia kur norėjai, apie ką svajojai, pradėjai tai ir dabar tave jaudina valanda laukimo???”. Tada atsirado šypsena, ir ji buvo visą laiką iki kol užmigau.

Tokios smulkmenos nevertos mano gražių akimirkų, kurias čia gaunu. Pradėjau kas dien žiūrėti tik į gerus dalykus. Ir atsikelti antrą valandą nakties, išsilyginti marškinius ir eiti važiuoti pasiimti turistų nebėra siaubinga užduotis. Taip, aš to noriu. Ko aš dar noriu? Po truputį…

Kreta graži sala. Tačiau laiko jai apžiūrėti praktiškai nėra. Reikia gero mėnesio, kad automobiliu nuvažiuoti į visas “reikalingas” vietas. Istorija, Santorini sala, mitai, legendos…pasaka. Vietiniai žmonės - šilti. Jie žino, kad čia neturistauju. Vakare pabūti vietinėje tavernoje, stebėti ant gatvės gulinčius šunis, ar vakarieniaujančią šeimyną - pasaka. O jeigu ir paprašei atnešti sąskaitą, kartu su ja gali gauti dar taurę vyno. Tai ženklas, kad patikai šeimininkui.

Kaip žinia, treneris Jonas Kazlauskas yra Graikijos krepšinio rinktinės vyr. treneris. Ačiū jam :). T.y. graikai puikiai žino kas yra Lietuva, vardija mūsų krepšininkų pavardes ir t.t. ir pan. Todėl po atsakymo į klausimą “Where are you from?” visada prasitęsia dialogas. Ypač dabar, kai prasideda čempionatas.

Šį tekstą pradėjau rašyti vakar. Pabaiginėju šiandien - penktadienį. Į lėktuvą išlydtėti žmones turėjau labai labai anksti. Autobusas atvažiavmo antrą nakties. T.y. keltis turėčiau pusę dviejų. Kai laikrodis rodo vienuoliką - nekyla noras ir eiti miegoti. Ko ir nedariau. Su Gediminu pasižiūrėjom vieną filmą, jis užmigo, o man jau pats laikas išsilyginti marškinukus, išgerti kavos ir su šypsena žingsniuoti laukan.

Dažniausiai kol važiuojam paimti turistų, einu miegoti. Kadangi iki artimiausio viešbučio reikia važiuoti apie valandą. Šiąnakt dirbau kartu su Zaharijumi (nuotr.). Puikus vairuotojas - mano mėgstamiausias. Su juo pašnekame apie merginas, alų, vyną, žvaigždes, žemės drebėjimus, jo žmoną, vaikus, darbą ir t.t. Sutarėm, kad išmokins mane šokti Sirtakį teisingai, graikiškai. Taip pat verčia graikiškas dainas, kurių klausosi. Yra viena labai graži, tačiau atlikėjo dar neįsiminiau. Dainuoja vyrukas merginai apie tai kaip ją myli, ir prašo, kad ji nenustebtų kai pamatys jį stovintį prie lango ir negalvotų, kad jis pamišęs. Ir dar sutarėm, kad kai sezonas pajudės į pabaigą, eisim į taverną, kur jis parodys kaip reikia linksmintis graikiškai. Taigi, įlipu į autobusą, pasisveikinam ir pirmas dalykas - sustojam paimti dvi espresso ir du butelaičius vandens. Be vandens čia nė žingsnio. Šį kartą nusprendžiau nemiegoti. Ir…buvo puiku. Nesijutau kaip zombis. Surinkom turistus, grįžom į oro uostą - išskraidinom į Sankt Peterburgą. O dabar reikia išvežioti atvažiavusius. Zaharius savo keliais, o aš važiuoju su kitu vairuotoju. Žmonių nedaug, laikas prabėga greitai. Grįžęs namo paskaičiavau. Nemiegojau dvidešimt septynias valandas. Kokia savijauta? Nesakyčiau, kad tragiška, tik svarbiausia - neleisti sau ramiai sėdėti. Turi kažką nuolat veikti. Jeigu ramiai sėdi - akys predada mirksėti dažniau. Matai vaizdus ne visada atitinkančius tikrovę. Grįžęs namo kritau į lovą.

Vaizdai čia pasakiški. T.y. tai ką matydavau Google įvesdamas žodį Crete, dabar matau savo akimis. Deja, ne taip dažnai pavyksta pasimaudyti kaip norėtųsi. T.y. per šias devynioliką dienų maudžiausi du kartus :). Antrą kartą tiek žuvų pamačiau, kad graužiau alkūnęs, jog nėra šautuvo. Vanduo čia šiltas, labai, matomumas įlipant nuo kranto nedidelis - gal aštuoni metrai. Įdomu kaip ten giliau. Ne kartą pravažiavau pro pov. medžiotojų parduotuves, jau žinau kur jos tiksliai yra. Kai sezonas eis į pabaigą - būtinai užsuksiu, pasiprašysiu, kad vietiniai mane paimtų jei ne medžiot, tai bent pažiūrėti kaip tai vyksta. O pamatyti Kretą pavyks tada, kai baigsim dirbti :). Balti paplūdymiai, aukštos palmės, maudynės, deginimasis pusę dienos saulėje…Juk tai tik pradžia.

Sveiki,

Aš turiu svajonę. Per pastaruosius metus supratau, kad negaliu jos nesiekti. Turiu draugų užsieniečių, kurių dėka supratau, kad negaliu apsiriboti tik buvimu Lietuvoje. Būtinai turiu pažinti kitus papročius, tradicijas, pasidalinti su kitais žmonėmis tuo, ką žinau ir moku pats.

Viską, ką darau turiu daryti gerai, nes tik tada žmonės, su kuriais aš dirbu bus laimingi. O laimingas darbuotojas tolygu laimingam klientui. Ko kiekvienai kompanijai šiandien ir reikia: patenkintų klientų, kurie norės sugrįžti dar ne vieną kartą.

Gimiau ir augau šeimoje, kurioje bendravome lenkiškai bei rusiškai. Lietuvių mokykloje mokiausi anglų kalbos, o jos įgūdžius tobulinau darbe. Darbas, kurio imuosi, imuosi daryti su meile ir atsidavimu. Kitaip sakant - “Love it or leave it”.

Per pastaruosius kelis metus išmokau parduoti ne prekę ar paslaugą, bet naudą. Su šypsena ir entuziazmu.

Viena iš pagrindinių mano atsakomybių – tai darbas telemarketingo kompanijoje, kurioje esu atsakingas už žmonių atranką, jų motyvavimą dirbti bei išmokyti parduoti perkę, prieiti prie kiekvieno žmogaus, išspręsti jo problemą bei rasti jo poreikius atitinkantį sprendimą. Moku ir mokau kitus užsibrėžti tikslus ir jų siekti. Net jei tikslas būna pasiektas tik iš dalies – niekada nenuleidžiu rankų. Tai tik dar labiau motyvuoja siekti pergalės.

Vesti prezentacijas auditorijai, kalbėti viešai, bendrauti su žmonėmis – tai mano aistra, kuri stiprėja kiekvieną akimirką, matant žmones, kurie tiki tuo, ką sakau ir nori išgirsti tai, ką sakysiu toliau.

Apie nuveiktus darbus daug kalbėti nenoriu, nes tai galite pamatyti mano CV. Noriu pabrėžti tai, jog turiu dovaną, kurios dėka galiu į savo pusę palenkti bet kokio amžiaus ar išsilavinimo žmogų ir kalbėti su juo apie viską.

Kodėl renkuosi jus? Todėl, kad šiuo metu dirbu tarptautinėje tiesioginių pardavimų kompanijoje. Žinau tokių kompanijų požiūrį į darbuotoją. Dabartiniai mano vadovai džiaugiasi už mano pasirinkimą ir palaiko mane.

Šiuo metu esu toje barikadų pusėje, kurioje būna žmonės, ateinantys pas mane. Bet šiandien turiu parduoti save Jums. Savo darbe dažnai žmonių klausdavau: kuo jūs galite būti naudingas mūsų kompanijai? Savo naudą jums matau tame, kad galiu ir moku padaryti taip, kad klientas liktų patenkintas gauta paslauga.

Kaip aš tai darau? Aš esu nuoširdus, besišypsantis, savo srities žinovas, kuriam svarbiausia – išpildyti kliento lūkesčiai. Mano tikslas – matyti laimingus veidus.

Ko aš prašau mainais iš jūsų? Prašau duoti galimybę parodyti savo geriausias žmogiškasias bei darbuotojo savybes. Esu pasiruošęs pradėti dirbti ir mokytis jau dabar, todel laukiu žinių iš jūsų.

Artūras

—

Sveiki brangieji, šį kartą šį įrašą patalpinsiu būdamas per tris tūkstančius kilometrų nuo Lietuvos. Nors viduje jaučiu, kad esu visai šalią jūsų. Viršuje matote motyvacinį laišką, nuo kurio viskas prasidėjo. Na, gal ir meluoju, prasidėjo nuo kibirkšties mano širdyje. O paskui tai perėjo į veiksmus. Nors ir buvo žmonių, kurie abejojo ar netikėjo mano sėkme, neatsisakiau jos ir dariau taip, kaip norėjo daryti širdis. O tos abejonės mane dar labiau motyvavo veikti. Aš tai galiu, aš tai darau.

Nusprendžiau pakeisti aplinką. Atsirado žmogus, kuris man tai padėjo padaryti, o paskui padėjo dar ir kiti ir kiti mano artimiausi žmonės. Už ką aš jiems esu nepaprastai dėkingas. Ir net jei kartais išgėręs alaus nusipiešdavau sau filmą, noriu atsiprašyti, nes žinau, kad tie žmonės rūpinasi manimi, kaip savo vaiku.

Šiuo metu esu Heraklione. Tai Kretos sostinė. Įmonės, kurioje dirbu, biure. Esu čia jau penktą dieną. Šiandien pričiupau save, kad nežinojau kokia rytoj savaitės diena. Apie namus praktiškai negalvoju, nebent prieš užmiegant. Apie tave, ir tave - visada. Nesijaučiu čia nei liūdintis, nei nelaimingas. Man tikrai viskas gerai. Kodėl? Todėl, kad turiu už ką valgyti, turiu kur miegoti, turiu kaip susisiekti su jumis bei tikslus. Ai, dar ir darbą. Bet juk jis - ne svarbiausia? Svarbiausia, kad padariau tai, apie ką norėjau ir svajojau. Kad susidėjau į kuprinę tai ko reikėjo, ir išvažiavau. T.y. išskridau.

Kuo aš dirbu? Dirbu gidu. Tarptautinėje kompanijoje. Priimu svečius iš Rusijos, Lietuvos, Ukrainos. Rytoj bus pirmas mano savarankiškas “priėmimas”. Visą savaitę spirgu, kaip noriu save išbandyti. Žinau, kad viskas bus puiku.

Noriu pasidžiaugti, kad viskas, ką darau pastaruosius metus man atneša šypsenas. O prasidėjo nuo to, kad sugebėjau nusiskusti galvą. Juokinga? Man irgi taip buvo :). Bet tai buvo mažas žingsnelis…

Pradėjau treniruoti savo galvą taip, kad viskas ką noriu padaryti/išbandyčiau - tiesiog daryčiau. Žinoma, apsvarstydamas “už” ir “prieš”. Bet kokiu atveju “už” visada turi būti daugiau :).

Kaip sako graikai “Jasso!”

Tai reiškia “Iki”

Artūras.

p.s. galerijoje šiek tiek nuotraukyčių, kurias spėjau užfiksuoti. Gražaus savaitgalio

Atsimenat? Sakiau, kad svarbu turėti tikslą. Kai vieną kartą tikslas jau buvo pasiektas - žinau ką reikia daryti antrąjį kartą. Va tą patį ir dariau. Kuo anksčiau pabaigėme darbus ir šaunam į stebuklingas vietas. Oras geras, nuotaika irgi. Uodai tie patys. Atvažiavę radom kolegos Čiukos mašiną. Planavom, kartu, paskui gavosi, kad atskirai nuvažiavome. Įlipu į vandeni ir pirmu taikymu šaunu ten, kur vakar paėmiau paršelį. Na ką gi sėkmė du kartus toje pačioje vietoje nesišypso. Plaukiu plaukiu ir matau “ant manęs išeina”…ČIUKA. Reikia pasisveikinti su draugu :). O pas jį ant strėlės…PARŠAS. Pirma mintis “Ot piz**kas, mano karpį paėmė” :). Aišku visą tai - balto pavydo formoje, žinant, kad Tomui tai yra pirmas gyvenimo trofėjus, žinant tai, kad dažnai jį lazdavojam dėl gražių nuotraukų, bet be laimikių, o čia - atsakas. Ir labai rimtas, vienuolikos kilogramų atsakas su pataikymu į uodegos sritį. Gerai…Tomas to tikrai vertas.

Susitinkam su Rolandu - niekas nieko nematė. Bet čia vėl įsijungia mano nuojauta. Nesakau, kad patirtis, nes tai buvo nuojauta :). Priplaukiam prie labai įdomios vietos - šabakštynai su visokiais kelmais, šiukšlėm ir pan. Rolis pakelia galva ir sako, kad ką tik matė karpį. Gylis ~1,5 m. panerti nesiseka, nes atgal kelia iškarto. Tuomet darau šitaip: atsikvėpuoju, ir iškvepiu visą įmanomą orą iš plaučių, kad galėčiau skęsti. Pavyksta. Aišku, rizikinga, bet bandyti reikia. Tiagi, vienas panėrimas - plaukiu greitai, be prievartos. Pirmas noras įkvėpt - keliu galvą. Taip kelis kartus. Sukėliau dumblą, šiukšles ir staiga…staiga matau siluetą, ant kurio užsiroviau. Tiesą sakant net nesitaikiau - bac ir yra. Vėl ungurinė šakė, vėl uodega, sunku patikėti ar ne? Bet sakau kaip yra. Aišku su šituo buvo prasčiau nei su vakarykščiu, kadangi nemačiau kur pataikiau. Šalia pradėjau šaukt Rolandui - kad atliktų kontrolinį šūvį. Bet maldavau, kad nepataikytų į koją ar kur kitur. Bet to neprireikė, paėmiau už abiejų strėlės galų ir ramybė. O gi ką darom? Grįžtu į krantą. Ten Čiukai šaukiu, “YRAAAAA”. Smagiai pasifotografavom, pasibučiavom su trojfėjais ir tęsėm nardymą toliau.

Pilnas emocijų, pilnas įpsūdžių, pilnas apmąstymų…

Sveiki brangieji, labas skaitytojams, ir tau irgi :). Iš tikrųjų net nežinau nuo ko pradėti. Gal kaip visada? Įžangą, lyrika, ir šiek tiek veiksmo? Tinka?

Vakar buvau nusiteikęs žvejybai. Smarkiai. Važiuodamas mašinoje kolegoms sakiau “Šiandien paimsiu gerą lydeką”. Spėkit kokie komentarai buvo? Na taip, kandūs :). Jokio alaus, jokių mergų - tik vienas tikslas - trofėjus. Pakeliui į telkinį, sustojome apsipirkti. Aš pasirinkau sultis, sūrelį ir keletą bandelių :). Plaukiojau ilgai, todėl neturėjo būti alkio jausmo :).

Maniau, kad tik žiemą rengiuosi greitai, bet vasarą tai darau dar greičiau. Ne dėl šalčio ir juolab ne dėl karščio, o dėl uodų. Kerta kaip reikalas. Apsirengiau ir lipu. Įprastai kai kurias vietas esu linkęs praplaukti ir eiti į “plačiuosius vandenis”, bet…šį kartą, nežinau kas man dingtelėjo į galvą, nusprendžiau patikrinti vietas, į kurias beveik niekada nelendu. Mintys buvo labai paprastos, labai ramios, apie žuvį negalvojau, bet tikėjau - kad ten, kur lendu, kažką turiu pamatyti. Atvirai - tikėjausi lyno. Auga didelė linija meldų, ir yra bebro praplaukiotas takelis, va į tą takelį ir įplaukiau, kol priėjau aklavietę. Tuomet reikėjo apsisukti ir grįžti, bet aš nusprendžiau keletą sekundžiu nejudėti ir apsižiurėti idėmiai. Ką matau? Meldus, daug meldų. Labai labai tanku…ir…tamsus šešėlis. Stovi, nejuda. Uodega, galvos nematau, tik pabaigą kūno. Šautuvas su rankena per vidurį - štai kur džiaugsmas. Bet šakė, tai ungurinė? Nieko baisaus. Vis tiek nėra laiko taikytis ar mąstyt, nes jaučiu, kad kuo toliau, tuo labiau drebėt širdis preda. Taikau į uodegos sritį ir…nuspaudžiu gaiduką. Pakyla dumblas, matomumas pasidaro nulinis, pasipriešinimo nejaučiu, bet intuityviai pats greitai judu į tą pusę, kur numanomai pasislepė žuvis. Nieko netraukiu į save, tik bandau įžiūrėti kur virvė ir palei ją artėju. Štai jis! Guli ant šono, uodegoje susmigusi šakė. Nematau ar pervėrus kiaurai ar ne, dėl to šakės neliečiu. Priartėjo prie sazano ir švelniai paimu už žiaunų. RAUNA! Ir tai stipriai. Vėl karštis nueina per kūną, širdis paduose. Neduok Dieve nueis. Dar kartą priplaukiu, imu ir apkabinu. Viduje neaišku kas vyksta, bet man tai labai patinka. Jaučiu kaip skruzdės begioja per kūną. Aš jį išsikeliu į paviršiu, iš vandens ir žiūrim vienas į kitą. Pabučiavau ;). Pervertas labai gerai, t.y., pataikiau į uodegą, pervėriau stuburo kaulą ir žuvis negalėjo smarkiai priešintis ar plaukt kažkur. Karpio stipriausia vieta - jo uodega. Kai ji pažeista, žuvis nusilpsta, o man to ir reikėjo. Dydis mažesnis nei 15 kilogramų (turbūt žinot apie jį?), bet jaučiu, kad apie dešimtuką. Perveriu per akis kukaną - taip stabiliausia. Bandau ištraukti šakę - nepavyksta. Kitaip - nepavyksta. Įsispraudžiu tarp kojų - vis tiek ne tai. Gerai, kad šalia buvo klubo direktorius, kuris traukė šakę, o aš laikiau žuvį. Iš 5-6 karto pavyko. Žodžiu pataikymas buvo labai sekmingas. Tik paskui, plaukdamas ir analizuodamas supratau, kad labai pasisekė, kad jis stovėjo uodega į mane - papuoliau prieš žvyną. Nežinia, kaip būtų buvę jei stovėtų kitaip. Saulė leidosi greičiau, reikėjo jungti prožektorių, bet su tokia “bandūra” plaukioti tikrai nepatogu. Lipau lauk. Kas buvo paskui? Paskui buvo poilsis :). Šiek tiek apie nuotraukas. Nerta buvo ~19 valandą, kai išlipau su žuvimi, jau buvo sutemę, taip kad aš švarus :). Prašau kolegos kuo greičiau fotografuotis, bet apšvietimo jau per mažai. Jungiam mašinos apšvietimą - kokybė šiek tiek geresnė :).

Paskui pagalvojau, kad eilinį kartą įsitikinau, jog būtina gyvenime turėti tikslą. Visame kame. Ar darbe, ar hobyje ar bet kur kitur. Kodėl? Todėl, kad aš turėjau tikslą - trofėjų. Aš susidariau veiksmų planą, kaip jo sieksiu: jokio alkoholio, ramybė, ramios mintys, plaukti ten, kur nuojauta sako. Priartėjau prie to tikslo, kaip tada jutausi? Skaitėt viršuje. Kai tikslas buvo mano rankose, pasiektas, ar įsivaizduojat kokios emocijos mane apėmė? O dabar aš žinau ką vėl turiu daryti, kad vėl pasiekčiau savo tikslą. Linkiu to paties ir Jums. Svarbiausai - geros emocijos, nusistatymas. VIską ką sakome ir galvojame anksčiau ar vėliau grįžta.

O grįžome namo ir mes. Pasvėrėme - 9,7 Kg. Įkišau į šaldiklį šiaip ne taip. Gal patarsite kaip galiu šiuos dešimt kilogramų išnaudoti?

Gero vakaro